Kalcio karbonatas arba kalkių dėmės grindinio paviršiuje. Kas tai, kodėl atsiranda, ar įmanoma pašalinti?

Betono gaminių paviršiuje susidarantis kalcio karbonatas, arba kalkės, retai kurį klientą pradžiugina, nors ir yra visiškai natūralus gaminių procesas.

Kaip, kodėl susidaro kalkių dėmės, ar įmanoma to išvengti kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kompozitinių medžiagų laboratorijos vyresniąja mokslo darbuotoja Jurgita Malaiškiene.

VGTU Kompozitinių medžiagų laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Jurgita Malaiškienė

Jurgita, papasakokite kas tai yra kalkių dėmės (kalcio karbonatas), kaip jis atsiranda ir kodėl išsiskiria?

Betono gaminių, pagamintų iš cementinių medžiagų, paviršiuje neretai išsiskiria baltos spalvos kalcio karbonatas (cheminė formulė CaCO3), tačiau gali susidaryti ir kitos druskos.

Cementui sukontaktavus su vandeniu susidaro portlanditas Ca(OH)2 ir kiti mineralai, dėl kurių medžiaga kietėja, tačiau portlanditas, kurio cementinio akmens sudėtyje yra apie 20 procentų, yra labiausiai tirpus vandenyje. Kai šis junginys migruodamas įgauna sąlytį su ore esančiu CO2, formuojasi baltos spalvos apnašos – kalcio karbonatas. Minimas procesas būna tiek ankstyvasis, kai baltos dėmės atsiranda gaminių sandėliavimo metu, tiek vėlyvasis, kai kalkių karbonato dėmės atsiranda po 6 mėnesių ar net keletos metų.

Intensyvesnis kalcio karbonato susidarymas fiksuojamas, kai cementinės medžiagos yra veikiamos vandens, kuris išplauna portlanditą į medžiagos paviršių.

Ar įmanoma išvengti karbonizacijos arba kalkių išsiskyrimo proceso?

Nekenksmingas karbonizacijos procesas yra neišvengiamas, nes bet kuriuo atveju betono gaminiuose esanti cementinė medžiaga kontaktuos su ore esančiu CO2. Sumažinti kalkių išsiskyrimą galima būtų betono gaminių paviršių padengiant sutankinančia ir apsaugančia nuo drėgmės danga, kartais naudojamos impregnavimo technologijos ir kt. Tačiau padengimas galimas tik po ilgo laiko, kai į paviršių druskos daugiau nebeišsiskiria. Tyrimai šioje kryptyje intensyviai vykdomi visame pasaulyje ir siekiama surasti optimalius kiekvienam skirtingam atvejui tinkamus ekonomiškai pagrįstus sprendimus.

Kokios sąlygos greitina kalkių dėmių išsiskyrimą?

Daugiau kalcio karbonato susidarys ant cementinių paviršių, kurie yra cikliškai veikiami vandens arba eksploatuojami drėgnoje tamsesnėje vietovėje. Tik dar kartą noriu pabrėžti, jog tai nieko blogo – susidariusios kalcio karbonato apnašos, eksploatuojant gaminius įprastomis sąlygomis, neblogina gaminių savybių, jos laikui bėgant išnyksta.

Gaminiai įsigyti rudeniop ir per žiemą laikyti pakuotėse, pavasarį dauguma jų išmarginti kalkių dėmėmis, kodėl?

Pirmomis savaitėmis po pagaminimo cementinėse medžiagose drėgnoje aplinkoje vis dar intensyviai vyksta hidratacijos procesai. Taip pat, garuojant drėgmei iš cementinio gaminio ir taip migruojant kalcio hidroksidui, ant paviršiaus netolygiai formuojasi kalcio karbonatas, be to, gali susidaryti ir kitos sulfatų ar chloridų druskos. Drėgnesnio ir tamsesnio laikotarpio metu reakcija vyksta intensyviau, taip pat, mokslininkų yra nustatyta, kad CO2 kiekis ore yra didesnis žiemos laikotarpiu.

Kalkių dėmės. Ar yra būdas išnaikinti?

Paprasčiausias būdas nieko nedaryti, nes laikui bėgant dėmės galiausiai išnyks, bet tai gali užtrukti ir kelis metus. Tokias dėmes galima valyti sausai su vidutinio kietumo šepečiu, negalima naudoti kietų šepečių, galinčių pažeisti gaminio paviršių. Kuo atidžiau nušlavus paviršių, galima likusias dulkes nuplauti silpna vandens srove. Tačiau toks valymas gali dar labiau suintensyvinti kalcio karbonato susidarymą, bet reakcijos įvyks greičiau ir galiausiai dėmių susidarymas sustos. Nerekomenduojama valyti susidariusių baltų dėmių cheminiais valikliais ar itin stipria vandens srove, nes druskų susidarymas nesustos, o taip valant galima pažeisti gaminio paviršių ir jame gali susidaryti įvairių spalvų nauji pažeidimai. Galiausiai paminėtina, kad betoninių gaminių savininkui nusprendus atlikti baltų dėmių valymą (pvz., su rūgštiniu valikliu), pirmiausiai būtina tą daryti mažame gaminių plotelyje, kad įsitikinti, ar neįvyks betono paviršiuje nepageidaujamos reakcijos ir nebus pažeista visa danga.

Grindinio dangų tendencijos: jau laikas permąstyti sprendimus, sutaria specialistai

Tendencijos privalės keistis

Aplinkotvarkos specialistai ir grindinio sprendimų kompanijos gali patvirtinti – egzistuoja grindinio dangų tendencijos, paliečiančios tiek gaminių dydžių, spalvų, funkcionalumo pasirinkimą. Kaip visuomet tai sąlygojama daugybės veiksnių, bet iš esmės noro keisti nusistovėjusius pasirinkimus.

UAB „Betono mozaika“ specialistai atkreipia dėmesį, kad paskutiniu metu populiariausios tamsios grindinio spalvos, lanksčiau renkamasi gaminio forma, nebijoma įsileisti ir didelių matmenų gaminių, drąsiai pasirenkami nauji gaminiai, o ne klasikiniai gaminiai su nuožula.

„Šiandienos tvarumo kontekste visgi teisingiausias pasirinkimas yra šviesesnių tonų (balti) gaminiai, ypač kalbant apie miestų viešąsias erdves. Baltos spalvos dangos atspindi didesnę dalį gaunamos natūralios šviesios ar dirbtinio apšvietimo, tad mažiau įkaista ir yra malonesni naudotojams vasarą, o tamsiuoju metu yra geriau matomi, dėl to sutaupoma viešosios erdvės apšvietimui“ – sako UAB „Betono mozaika“ gamybos vadovas Mantas Malinauskas.

Balti gaminiai buvo panaudoti ir 2019 m. atnaujintoje Vaidilos aikštėje Klaipėdoje. Šviesių tonų, didesnių matmenų gaminiai dera didesnėse miestų erdvėse, kuria skandinaviškos, švarios, lakoniškos aikštės įvaizdį, bei yra praktiškas sprendimas, leidžiantis išvengti perkaitimo vasaros metu ir taupyti apšvietimo kaštus. Šviesūs paviršiai karštuoju metu laiku taip pat mažiau įkaista, nei tamsių tonų, dėl to ant tokių dangų žmonės jaučiasi geriau.

Natūralios spalvos – šviesios

Lietuvos kraštovaizdžio architektų asociacijos pirmininkas Vilnius Tech profesorius Gintaras Stauskis pažymi, kad keistas tautiečių susižavėjimas tamsiais fasadais yra trumpalaikė mada, svarbiausi mūsų miestų pastatai visada būdavo balti.

„Natūralių akmens medžiagų dangos taip pat yra šviesiai pilkos, tai ir praktiška, ir gražu. Šviesių tonų dangos praktiškos, nes miestų erdvėse pasitaiko įvairų teršalų, kurie tiesiog mažiau matomi, nei ant tamsių paviršių. Dangų įkaitimas vasarą – aktuali didelių grįstų plotų problema. Tamsių tonų dangos įkaista iki žmogui eiti nemalonios temperatūros, tuo tarpu pieva ar veja net vasaros kaitroje yra vėsi. Dėl to vienareikšmiškai rekomenduoju kuo šviesesnių tonų šaligatvių, aikštelių ir kitų viešų plotų dangas. Jos primins natūralaus akmens medžiagas, bus jaukios ir praktiškos“ – pabrėžia prof. Gintaras Stauskis.

Betoniai borteliai – grindinio „rėmai“

Jei norite turėti ilgai tarnaujantį grindinį, vien tik pakloti trinkeles nepakanka – visas grindinys turėtų būti „įrėmintas“ borteliais. Kam gi tie borteliai reikalingi, kokią funkciją atlieka ir kaip prisideda prie trinkelių estetinio vaizdo bei techninių lūkesčių išpildymo?

Visiems, kam tenka dirbti su trinkelėmis, grindinio ploto „įrėminimas“ borteliais atrodo savaime suprantamas dalykas ir tam yra kelios priežastys – vienos susijusios su techniniais parametrais, na o kitos ir su estetine išvaizda, kiemo ar aikštės dizainu.

Galima pradėti nuo to, jog borteliai yra nepakeičiami ir gyvybiškai reikalingi klojant net ir tokias, atrodo, tik pėstiesiems skirtas erdves, kaip šaligatviai. Nors trinkelė yra išties labai tvirtas produktas, tačiau jei jos tinkamai nesutvirtinamos, ilgainiui išsijudina. Juk neretai ant šaligatvio krašto užvažiuoja ir automobiliai, siaurose miesto dalyse tai daro net ir sunkusis transportas: šiukšliavežės, sunkvežimiai. Nors trinkelės ir atsparios mechaniniams poveikiui, tačiau kraštinės trinkelės ilgainiui išjudinamos, netenka savo konstrukcinio tvirtumo. Tokios trinkelės ar plytelės pradeda trupėti, skilinėti, į jų tarpus gali patekti šiukšlių, sėklų, sykiu, nepageidaujamos augmenijos, tad po truputį jos netenka ir savo estetinio vaizdo.

Betoninius bortelius privalu naudoti visame grindinio perimetre. Kaip ir minėta, tokiu būdu grindinys tampa ypač tvirtas, tad jo beveik neįmanoma mechaniškai paveikti ir suardyti konstrukcinį vientisumą. Toks grindinys jo savininkams tarnaus ilgai ir nuobodžiai.

Specialistai savo praktikoje teigia susiduriantys su keliomis dažniausiai pasitaikančiomis klaidomis:

  • Paklojus trinkeles perimetras užbaigiamas ne borteliais, o tiesiog trinkeles „apibetonuojant“. Tokiu atveju, anot specialistų, atsiranda pavojus, jog trinkelės bus išstumdytos į šonus, keičiantis metų laikams pernelyg išsiplės siūlės.
  • Ne mažiau nei kokybiški borteliai, svarbu juos sumontuoti laikantis technologinių reikalavimų. Tik tokiu atveju, anot specialistų, jie atliks pagrindinę savo funkciją. Daugiau apie tai galite skaityti čia.
  • Betoniniai bortelių ar apvadų poslinkius lemia temperatūros svyravimai, mechaninės apkrovos. Siekiant išvengti betoninių apvadų kraštų skilimų, jų negalima suglausti. Specialistai pataria juos montuoti paliekant 3–5 mm tarpelius. Šie paliekami neužpildyti arba pagal poreikį užpildomi elastinga medžiaga.
  • Kone pagrindinė taisyklė klojant trinkeles – jų negalima kloti tiesiai ant grunto. Pirmiausia būtina nukasti tam tikrą sluoksnį žemės, pilti sluoksnį smėlio, stambios skaldos.

Ekspertai taip pat pabrėžia, kad ant įrengto pagrindo, bortelių buvimo vietose klojamas ne mažesnės kaip C 12/15 klasės betonas. Betoninis pagrindas įrengiamas betoną klojant dviem sluoksniais, kiekvienas kurių atskirai plūkiamas ar vibruojamas – jis turi būti tvirtas. Apvadai ant sutankinto betoninio pagrindo klojami dar neprasidėjus jo rišimui. Stabilumui užtikrinti, gaminio užpakalinėje dalyje reikia įrengti atsparą, kurios storis būtų ne mažesnis nei 10 cm. Vietos, kur virš atsparos nėra grindžiama, rekomenduojamas plotis turi būti ne mažesnis kaip 15 cm.

Ar betoniniai borteliai – brangi investicija? Specialistų žodžiais, sąmata didele dalimi priklauso nuo ploto konfigūracijos, bortelių skaičiaus, nuo to, ar juos reikės lenkti, pjaustyti, visgi, svarbiausia, jog tik kokybiškos medžiagos ir profesionaliai atliktas darbas gali garantuoti norimą rezultatą. Iš esmės galima vadovautis sena patarle, kuri sako, jog „skūpus moka du kartus“. Betoniniai borteliai padeda grindiniui išlaikyti ne tik konstrukcinį tvirtumą, vientisumą, bet ir puikią išvaizdą.

 

Kaip kovoti su augmenija tarp trinkelių? Kaip gali padėti siūlių užpildai?

Nors grindinio trinkelės – vienos ilgaamžiškiausių ir atspariausių aplinkos poveikiui, jų priežiūra reikalauja išmanymo. Kone aktualiausia problema – ne vejoje, bet tarp trinkelių želianti žolė. Kaip čia galėtų padėti užpildai? 

Specialistai įspėja – trinkelių negalima kloti išsyk ant grunto, kitaip žolių augimas ilgainiui taps nemenku galvos skausmu. Kovai su žolėmis galima pasitelkti specialius rišiklius, kurie pralaidūs vandeniui, tačiau sykiu apsaugo nuo nepageidaujamos augmenijos.  

Nors sintetinė derva, skirta siūlėms užpildyti, brangesnė nei tradicinis cementas, kainų skirtumą kompensuoja mažesnis medžiagos, reikalingos kvadratiniam metrui siūlių užpildyti, kiekis. Skaičiuojama, kad sintetinės dervos užpildas paviršiaus santykiniam vienetui sudaro nuo 1/3 iki 1/4 kiekio lyginant su cementinio užpildo kiekiu. Be to, būtina įvertinti visas su darbu susijusias išlaidas. Dirbant su sintetiniu užpildu, prireiks tik trečdalio viso laiko, kurio prireiktų dirbant su cementiniu užpildu.

Specialūs užpildai – tinkami bet kokiai dangai

Tokie mišiniai tinka natūralioms, klinkerio ar betoninėms dangoms terasose, soduose, parkuose. Palyginti su į grindinio trinkelių tarpus pilamu smėliu arba cementu, kurie po kurio laiko išplaunami lyjant lietui ar šluojant, galiausiai, mechaniniu gramdymu, kas taip pat mažai tepadeda, naudojant specialius rišiklius medžiaga iš siūlių neišsiplauna, paviršius galima prižiūrėti plaunant aukšto slėgio srove. Jei grindinys paklotas individualiame ar daugiabučio kieme, čia daug patogiau vaikščioti su aukštakulniais jų nepažeidžiant ar važiuoti dviračiu, nerizikuojant, kad ratas įstrigs grindinyje. Beje, siūlės su cemento užpildu dėl aplinkos poveikio greitai suyra – cementas nelaidus vandeniui ir visiškai neelastingas. Netvirti siūlių užpildai turi įtakos grindinio nestabilumui, o šis sudarko visą grindinio paviršių.

Siūlių užpildai. Ar sudėtinga įrengti?

Beje, naudojant specialius rišiklius pakanka 5–10 minučių visiškai užpildyti kv. metrą siūlės. Toks būdas 20 proc. ekonomiškesnis nei dirbant su tradiciniais cemento mišiniais. Skaičiuojama, jog naudojant valymo mašinas po pirmojo išvalymo siūlės suardomos iki 2 cm gylio, po antrojo valymo – iki 3,5 cm. Reguliariai valant paviršius, siūles tvarkyti jas nuolat užpildant gali prireikti kas du mėnesius, o tai gali kainuoti nuo 0,4  iki 1 euro už kv. m. Per metus susidaro nemenka suma –  nuo 2,40 iki 6 eurų.

Siūlių užpildai

Grindinys, kuris klojamas be tvirtų siūlių, po kurio laiko atrodo neestetiškas ir netvarkingas. Tako viduryje ima stiebtis piktžolės, per samanas ar besikaupiantį purvą grindinio paviršiaus akmenys ilgainiui praranda savo natūralią spalvą. Siūles tenka dažnai ir reguliariai valyti nuo purvo bei samanų. Daug laiko ir pastangų prireikia norint atnaujinti paviršių, tačiau toks efektas trumpalaikis. Beje, siūlės trūkinėja ir suyra esant žemai temperatūrai, valant paviršių labai svarbu trinkelių nepažeisti, nes pradinio vaizdo jos jau neatgaus.

Produktas – kovai su augalija

Kovai su nepageidaujama augmenija vienas pagrindinių sintetinių dervų mišinių gamintojų, skirtų grindų dangoms – „ROMEX® GmbH“, gali pasiūlyti produktus, kurie sutvirtina visus paviršius, takelius ir aikštes, padaro vandeniui pralaidžius ir nereikalauja nuolatinės priežiūros. ROMEX® produktai tinka beveik visiems natūraliems akmens gaminiams, taip pat betono, keramikos granito bei klinkerio akmenims.