Atgal

Pokalbis su DO Architects komanda

Svencelė – tai naujos kanalų gyvenvietės ant vandens prie Kuršių marių projektas. Urbanistinis projektas apima 21 ha teritoriją, kurioje suprojektuota kanalų sistema, vienbučių bei dvibučių gyvenamųjų namų salos, daugiabučių teritorija, mažo gylių laivų uostas, prieplauka, jachtklubas, kiti visuomeniniai pastatai.

Teritorijos išskirtinumas – vanduo. Čia prie kiekvieno pastato įrengtas kanalas, valties ar laivelio švartavimo vieta. Anksčiau sovietmečiu šioje teritorijoje buvo ančių ferma – stovėjo daug ūkinių pastatų, sandėliai ir fermos, buvo iškasti fermą aptarnaujantys vandens prūdai.

Kiek vėliau apleistus ir fermos nebenaudojamus tvenkinius atrado jėgos aitvarų mėgėjai. Taip žingsnis po žingsnio ši unikali senų fermų teritorijos konversija tapo rekreaciniu traukos centru.

 

Raimonda Mikalajūnienė (RM): Papasakokite, kaip kilo mintis šioje vietoje kurti gyvenvietę ant vandens. Kas padiktavo projekto koncepciją, iš kur sėmėtės įkvėpimo? Kas tas žmogus, kuriam kuriate namus ant vandens?

Andrė Baldišiūtė (AB): Kai pradėjo darbus, šioje teritorijoje stovėjo dar apie 20-30 ančių fermos pastatų su iškastais ančių prūdais. Tie prūdai - tai dideli vandens telkiniai šalia Kuršių marių kranto. Pradėjus kurti labai natūraliai susidėliojo jungtis tarp buvusių ančių prūdų bei Kuršių marių. Bandant įsileisti tą vandenį į teritoriją, natūraliai atsirado salos, pusiasaliai ir visa vandens kanalų sistema.

Nagrinėjant visą Kuršių marių struktūrą ir ypač rytinės pakrantės santykį su vandeniu, pastebėjome, jog šis krantas nuolat kinta. Senuosiuose žemėlapiuose galima pastebėti ilgalaikę pakrantės eroziją, dėl kurios natūraliai susidarydavo vidinės salos. Tad tos vidinės salos, kurias mes šiandien sukūrėme, yra tarsi literatūrinė transformacija į tai, kas ilgą laiką šioje unikalioje marių pakrantėje vyko natūraliai. Šiam kraštui būdingas vanduo-žemė santykis ir tai nėra kažkas mūsų sukurta. Kažkuriuo metu gal šis santykis buvo nublėsęs, sunykęs, bet jo svarba niekur nedingo. Rusnė su Krokų Lanka bei visa Nemuno delta yra kapiliarinis kanalynas, įplaukiantis į Kuršių marias. Labai panašių, natūraliai susiformavusių gretimybių kaip Svencelės gyvenvietė, šioje pakrantėje yra pilna, tačiau jos yra užakusios, nunykusios.

Algimantas Neniškis (AN): Pačios gyvenamųjų teritorijų salos, kaip savotiškas miestui būdingas kvartalas atsirado padiktuota koncepcijos: sukurti gyvenvietę, kuri būtų artimam santykyje su supančia aplinka, šiuo atveju – vandeniu. Turint omenyje, jog aplinka apsupta žemumų, buvo puiki galimybė tą vandenį „įsileisti“ į teritoriją. Remiantis Olandijos pavyzdžiu bei per pačių sukauptą patirtį studijuojant šioje šalyje, jutome, jog ši teritorija yra tinkama tokiai vizijai.

Jog kiekvienas namas atsidurtų šalia vandens, reikėjo priartinti vandenį prie žmogaus: kai prie kiekvieno namo privedi vandenį, tuomet susiformuoja tam tikra kelių sistema, kuri suformuoja kvartalus, tiktais ne gatvėmis, o vandeniu. Vanduo yra tarsi pagrindinės gatvės, kurios formuoja teritoriją į kvartalus salų pavidalu. 

Sabina Daugėlienė (SD): Vienas pagrindinių koncepcijos principų yra sukurti gyvybingo miestelio struktūrą. Visa vystoma teritorija užima 21 hektarą, tačiau kuriamo miesto struktūra nėra didelė. Tai yra pakankamai didelis iššūkis kuriant gyvybingo miesto jausmą. Apie tai galvojome net formuojant kelius – patekti į šią teritoriją galima ne tiesiausiu keliu, bet įveikiant bent keletą posūkių. Tai būdinga senamiesčio gatvių struktūrai, kuomet klaidžių gatvių tinklas formuoja teritorijos turtingumą. Vidiniai keliai taip pat jungiasi į viešųjų erdvių tinklą, ko pasekoje gyventojai gali judėti po teritoriją įvairiomis trajektorijomis.

Viešosios erdvės sudaro net 73 procentus visos teritorijos. Viešąsias erdves sudaro gatvės, pėsčiųjų takai, kanalai bei pakrantės – didelės erdvės, kuriomis gali naudotis visi bendruomenės nariai. Visos šios viešosios erdvės sutvarkytos ir įrengtos taip, jog jomis galėtų naudotis visi - net ir vaikai galėtų žaisti, laisvai judėti, piešti ant gatvių netrukdomi automobilių srauto.  Formuojamas gatvinio kaimo jausmas kai privačių erdvių ribos yra praplečiamos ir gatvės virsta kiemo dalimi. Taip suformuojamas kokybiškas viešųjų erdvių tinklas, kai po teritoriją galima vaikščioti kaip po parką.

Milda Grabauskaitė (MG): Kasdien naudojamos įprastos viešos erdvės, tokios, kaip gatvė, yra projektuojamos taip, kad jose galėtų vyktų gyvenimas, saugiai galėtų ir norėtų žaisti vaikai. Pvz. gatvelės gausiai apželdinamos, susiaurinamos siekiant paraginti automobilius pristabdyti, parenkamos dangos sufleruojančios apie pėsčiųjų pirmumą (trinkelės, ažūrinės trinkelės) ir t.t.